Saugus ekranų laikas vaikams – tema, kelianti daugybę klausimų ir iššūkių tėvams, ugdytojams, sveikatos priežiūros specialistams. Vis daugiau šeimų ir mokytojų ieško atsakymų į klausimus: kiek laiko prie ekrano pagal amžių iš tiesų rekomenduojama praleisi vaikui, ar skiriasi televizoriaus, planšetės, telefono poveikis, kaip sumažinti ekranų laiką be konfliktų? Šiame straipsnyje rasite atsakymus į svarbiausius klausimus apie ekranų daromą žalą ir teikiamą naudą, sužinosite svarbiausių mokslinių tyrimų išvadas, susipažinsite su sveikatos specialistų pateikiamomis rekomendacijomis. Taip pat turėsite galimybę žvilgtelėti į TÁBULArása (https://tabularasa.lt) platformoje publikuojamą leidinį, kuriame tiek tėvai, tiek mokytojai, tiek kiti švietimo specialistai ras išsamesnius atsakymus į klausimus apie ekranus ir detalesnes rekomendacijas, padedančias vaikams naudotis išmaniaisiais įrenginiais saugiai ir atsakingai.

Ekranų poveikis vaikams: moksliniai tyrimai ir rekomendacijos

Ekranai tapo neatsiejama šiuolaikinio vaiko gyvenimo dalimi, tačiau kiek laiko prie jų leisti saugiai, kokio turinio vengti ir kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp skaitmeninio ir realaus pasaulio? Kaip edukologė ir logopedė, kasdien dirbanti su vaikais ir jų tėvais, matau, kad atsakymai priklauso nuo kelių esminių dalykų: vaiko amžiaus, žiūrimo turinio pobūdžio, prie ekranų praleidžiamo laiko, suaugusiųjų įsitraukimo ir bendro vaiko gyvenimo konteksto. Šiame straipsnyje rasite mokslu pagrįstas, praktiškai pritaikomas rekomendacijas kiekvienam raidos etapui: nuo kūdikystės iki paauglystės. Moksliniai tyrimai leidžia vis geriau suprasti, kokios skaitmeninių technologijų naudojimo praktikos gali prisidėti prie vaiko augimo ir mokymosi, o kokios gali trukdyti jo raidai. Todėl svarbiausia ne siekti visiškai pašalinti ekranus iš vaikų gyvenimo ar, priešingai, nekritiškai priimti jų gausą, bet ieškoti tinkamų ir pagrįstų sprendimų, padedančių vaikams saugiai ir atsakingai augti skaitmeniniame amžiuje.

Kiek laiko prie ekranų rekomenduojama praleisti pagal amžių?

Vieni dažniausių klausimų, kuriuos specialistams užduoda tėvai, yra šie: kiek laiko 2 metų vaikas gali žiūrėti televizorių, kiek laiko 3 metų vaikas gali žiūrėti filmukus, kiek ekranų laiko rekomenduojama ikimokyklinio amžiaus vaikams. Atsakymų galima ieškoti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamose gairėse, kuriose aiškiai rekomenduojamas išmaniųjų įrenginių naudojimosi laikas pagal vaiko amžių:

Svarbu pabrėžti, kad šios rekomendacijos skirtos užtikrinti sveiką vaikų vystymąsi, skatinti fizinį aktyvumą ir riboti nejudrų laiką. Minėtina, kad ekranų laikas – tai yra laikas, praleistas prie bet kokio pobūdžio išmaniojo įrenginio ekrano. Ir šis laikas visuomet yra praleidžiamas pasyviai. Būtent fizinis aktyvumas yra pabrėžiamas visuomenės sveikatos specialistų kaip būtina sąlyga vaikui augti stipriam ir sveikam, todėl perteklinis ekranų naudojimas ir nesilaikymas rekomendacijų dėl ekranų laiko, gali turėti įtakos fizinės vaikų sveikatos blogėjimui.

Nuo ko priklauso rekomenduojamas ekranų laikas?

Svarbu pabrėžti, kad Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamos gairės yra orientuotos į vaiko amžių kaip pagrindinį veiksnį, lemiantį tam tikrą laiko trukmę, kurią rekomenduojama praleisti žiūrint televizorių, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, naršant socialiniuose tinkluose, naudojantis telefonu ar planšetėje žiūrint mokomuosius filmukus. Vis dėlto, kaip edukologė ir logopedė, norėčiau pabrėžti ir kitus reikšmingus veiksnius, kurių svarba pabrėžiama ir moksliniuose tyrimuose:

• Išmaniųjų ekranų turinys. Edukacinių turinio naudojimas mokymosi ar ugdymo tikslais nėra tapatus pasyviam laikui prie ekrano žiūrint animacinius filmukus. Todėl visuomet verta ieškoti vertingo turinio ir laiką prie ekranų praleisti prasmingai.

• Suaugusiojo įsitraukimas. Aktyvus tėvų ar globėjų įsitraukimas modeliuojant pavyzdį, užtikrinant tinkamą ir kokybišką turinį, nustatant naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais taisykles, mezgant pokalbį apie stebimą turinį bei ugdant gebėjimą laiku atsitraukti, gali būti raktas į sveiką ir saugų vaiko santykį su ekranais.

• Vaiko dienos režimas. Svarbu vengti ekranų naudojimosi iškart pabudus ir prieš miegą siekiant užtikrinti ramią dienos pradžią bei kokybišką poilsį nakties metu. 

• Ypatinga vaiko raida ir individualūs poreikiai. Atsižvelgdami į unikalią kiekvieno vaiko sveikatos situaciją, raidos ypatingumus bei individualius poreikius, specialistai gali rekomenduoti papildomus apribojimus ar kitokį požiūrį. Pavyzdžiui, vėluojant vaiko kalbos raidai, logopedai rekomenduoja išvis atsisakyti ekranų laiko ar bent maksimaliai jį apriboti. 

Ekranų poveikis vaikams: kaip neribotas naudojimas veikia smegenis?

Moksliniai tyrimai rodo, kad ilgas ir intensyvus ekranų naudojimas gali turėti reikšmingą poveikį vaikų smegenų struktūroms, tokioms kaip smegenų žievė, kuri atsakingą už kognityvinius gebėjimus, emocinę reguliaciją ir dėmesio valdymą (Zhao, Yu, Sun, 2022). Kasdien dirbdami su vaikais, specialistai vis dažniau susiduria su vaikų ir ekranų neribojama draugyste nuo ankstyvos vaikystės. Gilinantis į šią sritį tampa aišku, kodėl vaikams sunku sutelkti dėmesį ties viena veikla, kodėl atsiranda apatija realiam gyvenimui. Būtent dėmesio koncentravimo sunkumus, nulemtus neribojamo ekranų laikų, pastebi tiek tėvai, tiek pedagogai. Tačiau svarbu pabrėžti, jog gebėjimą sutelkti dėmesį galima lavinti net ir namuose žaidžiant įvairius stalo žaidimus ar naudojantis dėmesingumo ugdymui skirtomis skaitmeninėmis užduotimis, kurias rasite TÁBULArása parduotuvėlėje. 

Neturėtume pykti už tai, kad vaikai prie ekranų noriai leidžia itin daug laiko. Vaikai įninka į ekranus, nes jie patrauklūs dėl besikeičiančių vaizdų ir garsų, kurie stipriai stimuliuoja ir sukelia priklausomybę. Naudojantis išmaniaisiais įrenginiais smegenyse aktyvuojama atlygio sistema, susijusi su malonumo, pasitenkinimo pojūčiu, todėl, paprastai tariant, norisi dar ir dar, o nutraukti veiklą savarankiškai darosi vis sunkiau. Bet kas gi nutinka besivystančioms vaikų smegenims kai ekranai ir prie jų praleidžiamas laikas nėra ribojamas? Atliktas vaikų smegenų skenavimas, kurio metu paaiškėjo, jog laikas prie ekranų yra tiesiogiai susijęs su mažiau išsivysčiusia smegenų baltąja medžiaga. Baltoji medžiaga atsakinga už komunikaciją tarp įvairių smegenų pilkosios medžiagos dalių. Pilkoji medžiaga – tai nervinių ląstelių kūnų telkiniai, baltoji –  nervinių ląstelių ataugų pluoštai. Baltoji medžiaga yra tarsi laidai, kurie sujungia įvairias smegenų dalis. Ji aktyviai veikia mokymosi procesus, kalbos vystymąsi, skaitymo, rašymo ir kognityvinius įgūdžius. Smegenų skenavimo rezultatai atspindėjo ir vaikų kognityvinių gebėjimų testų rezultatus, kurie parodė, kad daugiau laiko prie ekranų praleidžiančių vaikų skaitymo ir rašymo įgūdžiai yra prastesni, o kalba – skurdesnė. 

Tėvų elgesys ir šeimos įpročiai – Lietuvoje atlikto tyrimo duomenys

Atlikti tyrimai pasaulyje įdomūs, bet visada įdomiau, kas vyksta Lietuvoje, tiesa? Lietuvoje taip pat dvejus metus buvo tyrinėtas ilgalaikis ekranų poveikis 2-14 metų vaikų psichikos ir fizinei sveikatai. Tyrime dalyvavo daugiau nei 900 vaikų ir jų tėvai, apklausta daugiau nei 400 sveikatos priežiūros specialistų (Media vaikai tyrėjų komanda, 2023). Pasak mokslininkų, pastebėta, kad kuo nuosekliau tėvai taiko vaikams naudojimosi ekranais taisykles, tuo vaikų naudojimasis ekranais yra trumpesnis. Mažiau išmaniaisiais įrenginiais naudojasi ir tie vaikai, kurių tėvai mažiau laisvo laiko leidžia prie ekranų ir kurių namuose mažiau foninio ekranų triukšmo. Menkiausią mokymosi motyvaciją ir prasčiausius mokymosi pasiekimus turi vaikai, kurių aplinkoje nėra nustatytų taisyklių, kaip, kada ir kiek galima naudotis išmaniaisiais įrenginiais. Be to, pernelyg stiprų įsitraukimą naudojantis internetu, dėl kurio nukenčia kitos kasdieninės vaikų veiklos ir mokymasis, prognozuoja ir „palankesnis" tėvų požiūris: jeigu tėvai mano, kad interneto naudojimas neturi neigiamų pasekmių vaiko sveikatai bei santykiams, jų vaikams probleminio interneto naudojimo rizika yra didesnė. Tyrimas parodė, kad tėvai Lietuvoje nesilaiko rekomendacijų: prie ekranų vaikai būna daugiau kaip 2 valandas (Media vaikai tyrėjų komanda, 2023). Vadinasi, tėvų pavyzdys, kasdieniai įpročiai ir ribos šeimoje yra tiesiogiai susijusios su tuo, kaip ir kiek vaikai naudojasi ekranais, kokį turinį žiūri, kaip jaučiasi ir net kaip mokosi. Specialistai dirbantys su vaikais ypatingai greitai pajaučia ir supranta, kad vaikai žiūri jų amžiui netinkamą arba smurtinį turinį. Tai išduoda vaikų elgesys:jie turi daugiau agresijos, pykčio savyje, žaidžia žaidimus, kuriuose taip pat pasireiškia smurtinės situacijos, kalbama apie apdovanojimus, gyvybes ir mirtį. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kritinis mąstymas dar neišsivystęs, todėl jie tiesiogiai priima ir supranta matomą turinį ir tai dažnu atveju iškreipia realaus pasaulio matymą.

Vaikams skirtiems filmukams ar žaidimams būdingi vaizdai yra ryškūs, spalvingi, greitai kintantys, be to, juos sustiprina ne mažiau išraiškingi garsai, tad dalis vaiko smegenų yra stimuliuojama labai stipriai. Dėl panašių priežasčių vaikams patinka ir televizijos reklamos, dažnai net labiau nei filmukai, edukacinės laidelės ar žaidimai.

Kompiuteriniai žaidimai: kada pramoga virsta eglesio sutrikimu?

Minėta, kad ekranų laikas – laikas, kurį praleidžiame prie bet kokio tipo išmaniojo įrenginio ekrano. Viena didžiausių šių dienų nesaikingo naudojimosi ekranais pasekmių – vaikų ir paauglių priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų. Pagal TLK-11 (nuo 2018 m.) žaidimų sutrikimas yra klasifikuojamas priklausomybėms priskiriamų elgesio sutrikimų (angl. Disorders due to addictive behaviours) kategorijoje. Tai reiškia, kad žaidimų sutrikimas (gaming disorder) oficialiai laikomas tam tikru elgesio priklausomybės sutrikimu, panašiai kaip lošimų sutrikimas.  Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) į šią kategoriją įtraukė sutrikimus, kurie atsiranda dėl pasikartojančio, malonumą teikiančio elgesio, kuris sukelia svarbių gyvenimo sričių – asmeninio, socialinio, šeimos, darbu ar mokymosi –  funkcijų sutrikimus ir distresą. Ši klasifikacija ne tik pripažįsta, kad tam tikrais atvejais žaidimai gali tapti funkciją trikdančiu ir destruktyviu elgesiu, bet ir struktūriškai atskiria jį nuo įprastos, sveikos žaidimų praktikos. Žinoma, ne visi žaidžiantys asmenys turi šį sutrikimą, tačiau jeigu pastebite, kad vaikas ar paauglys yra pernelyg įnikęs į virtualius žaidimus, renkasi juos mieliau nei kitas veiklas, žaidimai trukdo mokymuisi, poilsiui ar socialiniam gyvenimui, verta pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, vaikų psichologu. 

Kada ekranai gali būti naudingi?

Tyrimai rodo, kad ekranai patys savaime nėra blogis ir problema slypi ne tiek pačiuose ekranuose, kiek jų naudojimosi įpročiuose. Labai svarbu, ar mes, kaip tėvai, leidžiame vaikui naudotis išmaniaisiais įrenginiais neribodami trukmės ir nekontroliuodami vartojamo turinio, ar aktyviai įsitraukiame, dalyvaujame formuodami šeimos išmaniųjų technologijų naudojimosi taisykles ir įpročius. Ekranai tikrai gali būti naudingi, jeigu patys naudosime ir leisime vaikams jais naudotis saugiai, atsakingai ir prasmingai. Tinkamai parinktas skaitmeninis turinys gali padėti vaikui mokytis, lavinti įvairius gebėjimus ir tapti prasminga laisvalaikio dalimi. Pagrindiniai teikiami privalumai vaikui:

1. Edukacija ir mokymasis. Kokybiškos edukacinės programėlės, interaktyvūs žaidimais, žaisminga edukacinė animacija ir kitos skaitmeninės priemonės gali vaikui padėti pažinti raides, skaičius, gamtos reiškinius ar kitus mokomuosius dalykus. TÁBULArása krautuvėlėje galite rasti puikų leidinį, kuriame PDF formatu pateikiamas nuorodų sąrašas, tinkantis tėvams, mokytojams ir kitiems specialistams, ieškantiems vertingų skaitmeninių priemonių mokymuisi, skaitymui, klausymui ir smalsiam pasaulio pažinimui.

2. Motyvacijos mokytis didinimas. Smagios, žaismingos ir spalvingos skaitmeninės priemonės gali tapti puikia motyvacija mokytis, išlaikyti dėmesį ilgiau, susidomėti naujomis temomis. TÁBULArása krautuvėlėje  mokytojai ir pedagogai gali rasti PDF formatu pateikiamą priemonę, kurioje nurodomi skaitmeniniai įrankiai ir naudingos nuorodos, padėsiančios planuoti ugdymo procesą lengviau. Rinkinyje pristatomos edukacinės platformos, nemokami užduočių bankai, dirbtinio intelekto įrankiai, taupantys mokytojo laiką, kūrybiniai įrankiai, veiklų kūrimo priemonės, galinčios padėti auginti vaikų motyvaciją mokytis.

3. Bendravimas ir socialiniai įgūdžiai. Vaizdo skambučiai gali padėti vaikams palaikyti ryšius su seneliais, giminaičiais ar draugais, gyvenančiais svetur. Skirtumas nuo pasyvaus ekrano žiūrėjimo - pokalbyje dalyvaujantis kitas asmuo pasakoja, klausia ir reaguoja į vaiką.

4. Kūrybiškumo skatinimas. Piešimo, muzikos kūrimo, programavimo ir kitos programėlės suteikia vaikams galimybę ne tik vartoti turinį, bet ir jį kurti. Tokia veikla gali lavinti bei ugdyti vaizduotę, patenkinti savirealizacijos poreikį ar kūrybiškumo siekį.

5. Motorinių įgūdžių ir reakcijos lavinimas. Edukaciniai žaidimai gali padėti lavinti erdvinį suvokimą, akies-rankos koordinaciją, reakcijos greitį ar ugdyti dėmesio sutelkimo gebėjimus.

6. Kalbinių gebėjimų ugdymas. Kai kurie edukaciniai žaidimai ar interaktyvios platformos gali padėti lavinti vaiko kalbinius gebėjimus, ugdyti foneminį suvokimą, gerinti garsinės analizės ir sintezės įgūdžius, plėsti aktyvųjį žodyną, formuoti skaitymo ir rašymo pradmenis. TÁBULArása krautuvėlėje logopedai ir specialieji pedagogai gali rasti puikų PDF formatu parengtą leidinį, kuriame pateikiamos nuorodos, skirtos palengvinti kasdienį darbą naudojant skaitmenines priemones. Minėti gebėjimai ugdomi tuomet, kai šalia vaiko yra suaugęs asmuo, kuris komentuoja ir mezga pokalbį apie turinį.

7. Skaitmeninių įgūdžių ugdymas. Šiuolaikiniame pasaulyje gebėjimas kritiškai vertinti skaitmeninį turinį tampa svarbia kasdienio gyvenimo dalimi, todėl verta mokytis naudotis skaitmeniniais įrankiais saugiai ir atsakingai.

8. Atsipalaidavimas ir emocinė gerovė. Kokybiškas ir amžiui tinkamas turinys gali būti viena iš poilsio formų. Meditatyvi muzika, ramios istorijos ar kūrybinės veiklos gali padėti vaikams atsipalaiduoti, nurimti ir pailsėti po aktyvios ir veiklų kupinos dienos.

Kas turėtų prisiimti atsakomybę?

Atsakomybę dėl vaiko turi prisiimti tėvai. Atrinkti turinį pagal vaiko amžių, laikytis specialistų rekomendacijų ir svarbiausia - stebėti vaiko savijautą bei emocijas po ekranų laiko. Mokytojai ir kiti specialistai dirbantys su vaikais turėtų šviesti tėvus, bendradarbiauti ir papasakoti apie ekranų poveikį besivystančioms vaiko smegenims, pateikti konkrečių rekomendacijų dėl laiko trukmės ar turinio.

Todėl norėdama palengvinti kelią informacijos paieškoje, susisteminau ir parengiau 101 puslapio PDF leidinį tėvams ir švietimo specialistams, kuris skirtas visiems, dirbantiems su vaikais nuo gimimo iki paauglystės. Ieškantiems aiškių, argumentuotų ir praktiškai pritaikomų ekranų naudojimo gairių vaikystėje ir paauglystėje.

Leidinyje nuosekliai ir suprantamai apžvelgiama ekranų nauda, rizikos ir ribos skirtingais vaiko raidos etapais – nuo kūdikystės iki paauglystės. Informacija pateikiama taip, kad ją galėtų naudoti tiek tėvai kasdienėse situacijose, tiek pedagogai, tiek švietimo pagalbos ar kiti su vaikais dirbantys specialistai. Tai ne nuomonių ir ne gąsdinimų rinkinys, o struktūruotas, argumentais pagrįstas gidas, padedantis:

• suprasti, kaip ekranai veikia vaiko raidą, elgesį, dėmesį, emocijas ir apskritai besiformuojančias smegenis;

• atskirti, kada ekranai gali būti naudingi, o kada –  žalingi;

• nusibrėžti aiškias, amžiui tinkamas ribas;

• priimti sprendimus, paremtus ne baime ar kraštutinumais, o mokslo žiniomis.

Leidinyje pateikiamas išsamus turinys, todėl skaitytojas gali lengvai rasti jam aktualias temas ir naudoti leidinį kaip nuorodų bei konsultacijų pagrindą. Visas turinys parengtas remiantis moksline literatūra ir patikimais šaltiniais, cituojami autoriai ir jų atlikti tyrimai yra aiškiai nurodyti, todėl leidinys gali būti drąsiai naudojamas ir profesiniame, edukaciniame kontekste ieškant pirminių šaltinių. Tai leidinys tiems, kurie nori:

• mažiau spėlioti ir daugiau suprasti,

• mažiau drausti ir daugiau sąmoningai vadovauti,

• kalbėti apie ekranus ramiai, pagrįstai ir atsakingai.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) ❓️

Kiek laiko 2  metų vaikas gali žiūrėti filmukus?

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, vaikai nuo 2 iki 5 m. amžiaus neturėtų viršyti 1 valandos laiko limito per dieną įskaitant (sumuojant) visus ekranus – televizorių, planšetinį kompiuterį, telefoną ir t.t. Tačiau dar svarbiau stebėti vaiko savijautą ir emocijas po naudojimosi ekranais. Jei jūsų vaikas tapo dirglus, nenori atsitraukti, prasidėjo pykčio priepuolis – tai ženklas, jog laiko buvo daug arba turinys itin stimuliuojantis – per ryšku, per garsu, per greitai kintantys vaizdai. Galbūt jam pakaktų 15-20 min. per dieną, po kurių jis ramiai pereitų prie kitos veiklos.

Ar ekranai kenkia vaiko kalbos raidai?

Ekranai gali turėti įtakos kalbos raidai, bet ne patys ekranai yra pagrindinė problema. Kalbos raida vyksta per gyvą bendravimą: kai vaikas girdi kalbą, stebi veidus, mimikas, gestus, pats bando kalbėti ir sulaukia atsako. Ekranas negali visiškai pakeisti tokios sąveikos. Pavyzdžiui, 20 minučių animacinio filmuko, kurį vaikas žiūri vienas, kalbai duos mažiau naudos nei 20 minučių knygos skaitymo ar žaidimo su tėvais. Tačiau tas pats filmukas, jei po jo kalbatės apie veikėjus, įvykius, emocijas, gali tapti pokalbio ir kalbos ugdymo priemone.

Kaip sumažinti ekranų laiką be konfliktų?

Konfliktai dažniausiai kyla tuomet, kai ekranas staiga atimamas arba tampa pagrindiniu vaiko laisvalaikio užsiėmimu. Sumažinti laiką be konfliktų padeda: 

1. iš anksto nustatytos ribos (lengviau laikytis taisyklių, kurios žinomos iš anksto, nei kiekvieną kartą derėtis); 

2. perspėjimas apie pabaigą (vaikams sunku staiga nutraukti patinkančią veiklą, todėl galima įspėti „Liko 10 minučių“ arba „Kai suskambės laikmatis, ekraną išjungsime“); 

3. aktyvus ir įtraukus laisvalaikis (vaikui lengviau atsitraukti nuo ekranų, kai jo dienoje yra žaidimų, judėjimo, kūrybinių veiklų, bendravimo, laiko lauke);

4. nuoseklumas (jei vieną dieną taisyklė galioja, o kitą – ne, vaikas mokosi derėtis, o ne laikytis susitarimų);

5. maži ir lėti pokyčiai (nebūtina iš karto perpus sumažinti ekranų laiką, geriau -atsisakyti ekranų valgant, išjungti juos valandą prieš miegą, įvesti laiką be ekranų, kurio laikosi visa šeima);

6. sugalvota tolimesnė veikla (jei ekranas išjungiamas, o alternatyvos nėra, pasipriešinimas natūralus, todėl pasiūlykime: „Išjungiame filmuką ir einame piešti“, „Po žaidimo telefone statysime trasą mašinėlėms“, „Baigę žiūrėti, skaitysime knygą“);

7. mokymas savo pavyzdžiu (jei suaugusieji nuolat naršo telefone, vaikui sunku suprasti, kodėl jam taikomos ribos).

Apie autorę

Straipsnį parengė Indrė Neimantė. Edukologė, logopedė, lektorė, Vilniaus kolegijos dėstytoja praktikė. Indrės patirtis švietimo srityje – 15 metų.